BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Tada viena moteris paprašė: Sakyk mums, kas yra Džiaugsmas ir kas yra Liūdesys.

Ir jisai atsakė:


Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės.


Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų.


Ir nejau gali būti kitaip?


Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti. Argi indas vynui laikyti – tai ne tas pats indas, kuris buvo puodžiaus išdegtas krosnyje?


Ir argi liutnia * , glostanti jums dvasią, - tai ne tas pats medžio gabalas, kuris buvo išpjaustytas peiliu?


Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau liūdino.


Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit, kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.



Kai kurie iš jūsų sako: „Džiaugsmas yra stipresnis už liūdesį“, o kiti sako: „Ne, liūdesys yra stipresnis“.


O aš sakau jums – jie neperskiriami.


Kartu jie ateina, ir kai vienas iš jų sėdi su jumis prie stalo, atminkit, kad kitas miega jūsų lovoje.


Iš tikro jūs nelyginant svarstyklės svyruojat tarp savo liūdesio ir savo džiaugsmo.



Ir tik tada, kai svarstyklių lėkštės tuščios, jos stovi ramiai ir išlaiko pusiausvyrą.


O kai brangenybių saugotojas pakelia jas, sverdamas savo auksą ir sidabrą, jūsų džiaugsmas ar liūdesys būtinai kyla arba leidžiasi.“



(K.Džibranas „Pranašas“)



Tad, Mielas Drauge, galbūt šie žodžiai viską pasako… Tiek Tavo džiaugsmas, tiek Tavo liūdesys yra dvi sielos pusės, neatskiriamos viena nuo kitos kaip Žemė nuo Saulės.



O vis dėlto, mes įpratę liūdesį vertinti neigiamai. Norime jo atsikratyti, graužiamės, gailimės savęs, galbūt pykstam ar sielvartaujam, ir kas nuo to pasikeičia? Tampame dar irzlesni.



Liūdesio neigimas nuo jo neišgelbės. Tiesą sakant, nėra ko ir gelbėtis. Aišku, skamba jei ne beprotiškai, tai bent jau keistai. O geriau pagalvojus, kodėl Tu manai, kad liūdesys blogai? Aišku, galėtum išvardyti visokiausių nemalonumų, kaip: būnu nelaimingas, nematau gyvenimo prasmės, pykstu ant žmonių… Bet ar tai – „liūdesio darbas“? Čia tik pasekmės. Pasekmės neigiamo požiūrio į jį. Taip, mus nuo mažens lydi įsitikinimas, kad džiaugsmas yra gerai, o liūdesys – blogai. Bet jeigu pabandytum pažvelgti kitaip – gal nėra nei to „blogo“, nei to „gero“?…



Ir jeigu yra džiaugsmas, bus ir liūdesys. Tai ta pati energija, tik pasireiškia ji skirtingai. Nes mes įpratę vienaip reikšti liūdesį, kitaip – džiugesį…



Keletas patarimėlių, kai Tau liūdna:



• Pažaisk su liūdesiu. Užuot jam priešinęsis, priimk. Pakviesk jį išgert arbatos. Susidraugauk su juo. Atsiduok jam. Tinka tas pats pratimas, kaip ir linksmumo akimirką – padedi darbus šalin ir įsiklausai į save. tegu liūdesys apima tave. Nekovok. Bent trumpam. Tokios nuotaikos gali ir kai ką nuveikti (aišku, kas tik Tau šauna į galvą):


• Sukurk ką nors. Išreikšk savo liūdesį, suteik jam formą. Kokios jis spalvos? Mėlynas, raudonas, oranžinis? Juodas? Jei norisi – piešk. O gal jis turi vardą, kurio dar nė pats (pati) nežinai? Romantišką, melancholišką, cinišką, nihilistinį… Jei norisi – rašyk. Bet ką. Kad ir padrikus žodžius.


• O gal jis turi garsą? Ar jis garsus, ar tylus, ar aukštas, ar žemas? Jei nori – dainuok.


• O gal jis turi formą? Dygliuotas ir aštrus kaip kaštonas, o gal švelnesnis, kaip kivi? Jei nori – judėk. Šokinėk, šok, tvarkykis kambarį (jei itin liūdna, net visus namus!), daryk atsilenkimus, eik pabėgioti ar sėsk ant dviračio.


• daryk tai, ko niekad nedarei ar darei labai seniai. Tai, kas atrodo juokinga, absurdiška, mažvaikiška, beprotiška, kvaila…


 


Kur rasti deimantą?


Šiandien mane masina žodžiai „blaškausi“, „pasimetus“ ir visi kiti dramatiški niekai, o kartu jaučiu, kokia rami gelmė. Kad viskas slysta paviršiumi, šlifuojasi, o visas procesas ne ką baisesnis už deimanto šlifavimą. Brūkšt-brūkšt. Gal tik garsas nemalonus.


Bet jei tai deimantas šlifuojamas, tai jis buvo, yra ir bus deimantas. O deimantai skaidrūs. Tyri. Permatomi. Aš pati nemačiau nė vieno deimanto, net to, kur giliai manyje, tavyje, juose. Bet žinau, o kartais net jaučiu. Kažkur giliai, be garso, be spalvos, be formos, be amžiaus ESANTĮ deimantą.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą